Finansų genijus John Clifton Bogle:
„Netikėkite skaičiams!“
Jeigu John Kenneth Galbraith,
pasireiškęs - gyvenimo pabaigoje „disidento“ rolėje, didesnę
savo gyvenimo dalį darbavosi mokslo dirvonuose, tai dar vienas
amerikiečių disidentas yra nutolęs nuo akademinių mokslų. Jis
praktikas. Jo vardas John Bogle – investuotojas, žmogus-legenda,
buvęs įkūrėjas ir buvęs generalinis direktorius The Vanguard
Group, vienos iš trijų-keturių stambiausių pasaulyje investicinių
kompanijų, kuri valdo kelių trilijonų dolerių aktyvus. Pionierius
tarpusavio investicijų fondų srityje, specialistas mažų
investicijų. 1999 metais žurnalas Fortune jį pavadino vienu iš
keturių XX amžiaus „investicijų gigantų“.
2004 metais Time įtraukė Bogle į
„100 įtakingiausių pasaulio žmonių“ sąrašą. Bogle toli
gražu ne jaunas – Naujaisiais 2017 metais jam turi sukakti 88
metai. Kai jis įžengė į devintą dešimtį, jis išleido knygą
pavadintą „Netikėkite skaičiams! Apmąstymai apie investuotojų
paklydimus, kapitalizmą, „tarpusavio“ fondus, investavimo
indeksą, verslininkystę, idealizmą ir herojus“ (John C. Bogle.
Don't Count on It!: Reflections on Investment Illusions, Capitalism,
"Mutual" Funds, Indexing, Entrepreneurship, Idealism, and
Heroes. John Wiley & Sons, 2010). Šioje knygoje „investicijų
gigantas“ parodo, kad visas taip vadinamas ekonomikos mokslas su
jos matematiniais modeliais – blefas ir ne nekaltas; tokia
matematika blaiviam investuotojui ne padeda, o užteršia galvą.
Bogle prisimena savo mokslo metus
Prinstono universiteto ekonomikos fakultete 1940- jų pabaigoje:
„Tais senais laikais ekonomika buvo labai konceptuali ir tradicinė.
Musų tyrimai turėjo savyje elementus ekonomikos teorijos ir
filosofinės minties, pradedant didžiaisiais XVIII amžiaus
filosofais – Adamu Smitu, Džonu Milliu, Džonu Meinardu Keinsu ir
pan. Kiekybinės analizės nūdienos matavimais kaip tokios nebuvo...
bet su personalinių kompiuterių atėjimu ir informacinės eros
pradžia skaičiai ėmė beatodairiškai dominuoti ir valdyti
ekonomiką. To, ką negalima suskaičiuoti, atrodo, neturi prasmės.
Aš su tuo nesutinku ir prisijungiu prie Alberto Einšteino nuomonės:
„Ne viskas, kas gali būti suskaičiuota, turi reikšmę, ir ne
viskas, kas turi prasmę, gali būti suskaičiuota““.
Pasiremdamas dešimtimis pavyzdžių iš
savo praktinės veiklos Bogle formuluoja bendrą išvadą: „Mano
pagrindinė mintis tokia, kad šiandien mūsų visuomenėje,
ekonomikoje ir finansuose mes per daug pasitikime skaičiais.
Skaičiai – tai ne realybė. Geriausiu atveju jie – blyškus
realybės atspindys, blogiausiu – grubus iškraipymas tų realijų,
kurias mes bandome išmatuoti“. Štai dar vienas jo sensacingas
prisipažinimas: „Kadangi egzistuoja tik dvi fundamentalios
priežastys, paaiškinančios akcijų pelningumą, reikalingas tik
elementarus sumavimo ir atėmimo veiksmas, kad pamatyti, kaip jos
formuoja investavimo patirtį“.
Bogle gerai žino, kaip imlūs vaikinai
iš Volstrito daro ekonomines prognozes. Jie tiesiog ekstrapoliuoja
esančias tendencijas į ateitį ir pateikia šitą skaičių
maišalynę kaip šimtų puslapių ataskaitas. To rezultate
„praleidžia“ krizes. Bogle tai parodė 1999-2000 metų ir
2007-2009 metų krizių pavyzdžiu. „Kiek iš viso protinga
tikėtis, kad ateityje fondų rinka kopijuos savo elgesį praeityje?
Net nesitikėkite!“ - daro išvadą genijus. Kiekvieną dieną aš
matau skaičius, kurie meluoja jei ne atvirai, tai grubiai“ - šie
Bogle žodžiai sukėlė Volstrite savo laiku tikrą šoką.
Ekonomikos disidentas Joseph
Stiglitz
Iš visų amerikiečių ekonomikos
maištininkų pats jauniausiu, tikriausiai, galima laikyti 74-metį
Joseph Eugene Stiglitz. Mokėsi Masačiusetso technologijos
institute, kur gavo daktaro laipsnį. Dėstė Kembridžo, Jeilio,
Diuko, Stenfordo, Oksfordo ir Vinstono universitetuose, dabar yra
Kolumbijos universiteto profesorius. 1993-1995 metais įėjo į
sudėtį Ekonomikos tarybos prie JAV prezidento Klintono. 1995-1997
metais užėmė pareigas pirmininko Tarybos ekonomikos konsultantų
prie JAV prezidento. 1997-2000 metais — viceprezidentas iš
šefas-ekonomistas Pasaulio banko. Nobelio ekonomikos premijos (2001
metų) laureatas, kurią gavo „už rinkų su nesimetrine
informaciją analizę“.
Greitai po Nobelio premijos gavimo
Stiglicas ėmė griežtai kritikuoti TVF politiką besivystančių
šalių atžvilgiu, suabejojęs visomis „Vašingtono konsensuso“
dogmomis. Pažymėtina, kad paskutinius penkiolika metų jis pasisako
prieš liberalias Rusijos reformas. Stiglicui neegzistuoja politinių
preferencijų ir autoritetų. Barako Obamos valdymo metu Stiglicas
nuosekliai kritikavo šio prezidento ekonomikos kursą, atkreipdamas
dėmesį į tai, kad jis padeda pripūsti naują finansų burbulą ir
atsirasti antrai finansų krizės bangai. Nespėjo Donaldas Trampas
laimėti 2016 metų prezidento rinkimuose, o Džozefas Stiglicas jau
ėmė abejoti jo ambicinga programa sukuriant milijonus naujų darbo
vietų Amerikoje ir pasiekimą ekonomikos augimo tempų iki 4
procentų per metus.
Šiuo metu Stiglicas kritikuoja
neribotą rinką, monetarizmą ir neoklasikinę ekonomikos mokyklą
apskritai. Ypatingą akcentą savo kritikos jis daro į socialinę
nelygybę, kurią neišvengiamai sukuria „rinkos ekonomika“.
Tiktai valstybės rolės ekonomikoje sustiprinimas gali jeigu
neišspręsti, tai kraštutiniu atveju susilpninti aštrią
socialinės visuomenės poliarizacijos problemą. Stiglicas skaito,
kad amerikiečių ekonomika kitų šalių fone pralaimi ir tai
neišvengiamai vedą į sunaikinimą amerikiečių demokratijos
likučių („Jeigu ekonomika tokia kaip čionykštė [amerikietiška.
– V.K.], - sako jis, – … tai ekonominės nelygybės virtimas į
politinę nelygybę beveik neišvengiamas, ypač jei ir demokratija
tapati čionykštei... jeigu pinigai apsprendžia rinkimų kompanijų
eigą, lobi poveikį ir t.t.).
Džozefo Stiglico nuomonė apie
ekonomistus, kurie įprato užsiiminėti prognozėmis, mažai kuo
skiriasi nuo Džono Boglo nuomonės. Tokie „astrologai“ su
ekonomikos mokslo laipsniais, nesusimastydami, perkelia tendencijas į
ateitį ir neišvengiamai pataiko į tarpvietę.
Viena iš „profesionalių ekonomistų“
prognozių nesekmių priežasčių, Stiglico nuomone, yra
„racionalaus ekonominio elgesio hipotezė“. Kitais žodžiais,
prognozių autoriai išeina iš to, kad visi žmonės jau virto į
Homo economicus, o jie, laimei, ne tokie ir niekada netaps tokiais.
Nepaisant to, 99 procentai ekonomikos „astrologų“ ir toliau
koncentruoja publikos dėmesį į dešimtąsias ir šimtąsias BVP
prieauglio dalis tolimais 2025 metais.
Britų lordas apie „mokintus
idiotus“
Paskutinis iš žinomų ekonomistų
disidentų mūsų galerijoje – Robert Jacob Alexander Skidelsky,
Didžiosios Britanijos pilietis, rusų-žydų kilmės. Gimė
Charbine 1939 metais šeimoje, revoliucijos metais emigravusioje iš
Rusijos. Nunai – labai ženkli figūra Britų salose. Warwick
universiteto profesorius, lordų palatos narys, Britų akademijos
narys, autorius trijų tomų monografijos apie Džoną Meinardą
Keinsą (Robert Jacob Alexander Skidelsky. John Maynard Keynes: in 3
vols. – New York: Viking Adult, 1983-2000).
Savo paskutinėje knygoje apie Keinsą
„Keinsas: meistro sugrįžimas“ (Robert
Skidelsky. Keynes: The Return of the Master. – L.: Allen Lane (UK)
and Cambridge, MA: PublicAffairs, 2009) Robert Skidelsky išreiškė
rimtą susirūpinimą ekonomikos mokslo būkle ir ekonomikos
disciplinų dėstymo lygiu Senojo ir Naujojo pasaulio
universitetuose. Ypač jį neramina, kad dėstymui matematinių
disciplinų ekonomikos fakultetuose skiriama neproporcingai daug
laiko: „Būna taip, – rašo Skidelsky, – kad pagrindinių
Didžiosios Britanijos ir JAV universitetų ekonomikos fakultetų
studentai gauna diplomą su pagyrimu, neperskaitę nei eilutės Adamo
Smito arba Markso, Millio arba Keinso, Šumpeterio arba Hajeko.
Paprastai mokslo bėgyje jie taip pat nesuspėja surišti mikro ir
makroekonominės analizės su plačiu kontekstu ekonomikos mokslo,
politinės ekonomikos ir t.t. … Niekas neneigia matematikos ir
statistikos indėlio formuojant griežtą mokslinį mastymą... Kartu
su tuo šiandieninės ekonomikos mokymo programos perkrautos
matematikos disciplinomis, kurių konceptualaus ribotumo niekas
nesuvokią“.
Paskutinėmis 2016 metų dienomis
pasirodė Roberto Skidelski straipsnis „Ekonomika prieš
ekonomiką“, kuri stipriai sudrebino „profesionalių ekonomistų“
stovinčią balą. Straipsnyje konstatuojama, kad Dodžioji Britanija
vyriausybė ir Anglijos bankas yra visiškai pasimetę. Jokių
realių būdų išeiti iš šios recesijos, į kurią pakliuvo
ekonomika po 2007-2009 metų krizės, jie nemato. Recesijos įveikti
nepavyksta, o visi požymiai antros finansų krizės bangos
akivaizdūs. Didžiosios Britanijos valdžios metasi tai į
monetarizmą, tai keinistiką, bet naudos nėra.
Ekonominė krizė šalyje, tvirtina
Skidelski, bent jau dalinai sukelta šiandieninio ekonomikos mokslo
ir ekonominio išsilavinimo krizės. Autorius protestuoja prieš
„mechaninį“ ekonomikos supratimą: „Ekonomistams bet kokiu
ekonomikos simboliu yra mašina. Žymus amerikiečių ekonomistas
Irvingas Fišeris net sukūrė sudetingą hidraulinę mašiną su
pompomis ir svertais, kuri leido jam vizualiai demonstruoti
adaptaciją kainų išlyginimo rinkoje į paklausos ir pasiūlos
pokyčius. Jeigu jūs esate įsitikinę, kad ekonomika dirba kaip
mašina, tai tada jūs, greičiausiai, imsite nagrinėti kaip
matematines problemas“. O kadangi ekonomika – ne mašina, o
gyvi žmonės (be to dar ne Homo economicus), tai perdėtas būsimų
ekonomistų domėjimasis matematika galiausiai kenkia – apsunkina
supratimą ūkio kaip gyvo organizmo.
Kaip įsitikinęs Robertas Skidelski,
vienpusiškas ir labai siauras požiūris į ekonomistų ruošimą
universitetuose tampa pagrindine grėsme visuomenės ekonominei
gerovei: „Šiuolaikiniai profesionalūs ekonomistai nestudijuoja
praktiškai nieko išskyrus ekonomikos. Jie net neskaito savo
specialybės klasikos kūrinių. Apie ekonomikos istoriją jie
sužino, jeigu iš viso tai įvyksta, iš lentelių su duomenimis.
Filosofija, kuri galėtų jiems paaiškinti ekonominio metodo
ribotumą, jiems užversta knyga. Matematika, reikli ir viliojanti,
pilnai uždengė jų intelekto horizontus. Ekonomistai – tai
„mūsų laikų mokinti idiotai (idiots savants)“.
Valentinas Katasonovas
Valentinas Katasonovas
Šaltinis:
P.S.
Šiandien Respublika publikuoja puikų
straipsnį „Euras įvestas ne dėl žmonių“, skirtą Lietuvos
„ekonomikos idiotams“ (o gal greičiau nusikaltėliams),
įvedusiems šalyje eurą, kuris galutinai nuskurdino daugumą šalies
gyventojų.
Vien tiktai „ekonominiu idiotizmu“
lietuviškų euro krikštatėvių elgesio paaiškinti neįmanoma. Čia
galima įžvelgti ir norą įsiteikti ES globalistiniam „elitui“,
tikintis gauti kelialapį prie sotaus Briuselio lovio, indulgencijų
įsigijimą būsimiems ekonominiams nusikaltimams, gavimą atleidimo
už praeities nuodėmes, finansinius nusikaltimus.
Geresnių ir lietuviams aktualesnių
iliustracijų savo straipsniui apie „ekonomikos idiotus“ vargu ar
galėtų parinkti Valentinas Katasonovas, todėl jis neturėtų
supykti, kad J.Stiglico nuotrauką (originale) aš papildžiau lietuviškų ekonomikos idiotų ir astrologų nuotraukomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą